PERNYKŠTIS SNIEGAS

Autorius: Tadas Kazakevičius

Tremtis į tolimąjį Sibirą. Tikriausiai kiekviena šeima Lietuvoje vienaip ar kitaip pažymėta šiame tragiškame istorijos puslapyje. Kai kam ši istorija – tik belikęs liūdnas prisiminimas, tačiau neretai – sunkiai ir ilgai gyjanti kruvina žaizda. Net ir dabar ši tema kiekvieną mūsų žeidžia savaip. Nėra paprasto būdo apie ją kalbėti. Tai tarsi neliečiama.

Nuo pirmosios sovietinės okupacijos 1940-aisiais iki brutalaus diktatoriaus Stalino mirties lietuvių tremtis Sibire buvo purvina dėmė tautos istorijoje. Beveik 130 tūkstančių mūsų visų kaimynų, bičiulių, draugų ar artimųjų buvo ištremti į tolimiausius Sibiro kraštus. Iš jų net 70 procentų – tik vaikai ir moterys, o kur dar 150 tūkstančių, įkalintų gulaguose… Tačiau tai – jau kita tragiška istorija.

Padedant keletui bebaimių ir nuoširdžiai pasiaukojusių žmonių į Lietuvą savo artimiesiems buvo grąžinti daugiau nei keli šimtai vaikų, apie 250 našlaičių. Dalis vaikų tėvynę pasiekė net neturėdami jokių oficialių dokumentų, leidimų, – ekspeditoriai dėl jų rizikavo ne tik savo laisve, neretai – ir gyvybe.

„Pernykštis sniegas“ – pasakojimas apie šių našlaičių gyvenimo kelią. Apie jų gyvenimo žiemą, praleistą stingdančiame Sibiro šaltyje kertant miškus kartu su tėvais, broliais ir seserimis. Apie šių našlaičių gyvenimo pavasarį – jų kelionę į tėvynę pas savo artimuosius, tik per atsitiktinumą dar likusius Lietuvoje. Apie jų gyvenimo vasarą – tų, kurie vis dar švenčia gražiausią savo gyvenimo šventę – gyvybės. Tiesa, tai pasakojimas ir apie visų tremties vaikų sunkią lemtį: vienų, palaidotų čia, lengvoje ir brangioje tėviškės žemėje, kitų, deja, per anksti užgesusių ir likusių kažkur ten – amžinajame įšale, ar vis dar be vietos blaškomų atšiauraus ir niekad nenuilstančio Sibiro vėjo.

tęsti peržiūrą

1946 metais buvo inicijuotos šešios oficialios našlaičių pargabenimo artimiesiems į Lietuvą ekspedicijos. Jų metu į tėvynę buvo grąžinta per 250 našlaičių, kurių tėvai mirė tremtyje arba dėl nusilpimo fiziškai nebegebėjo pasirūpinti atžalomis. Viskas prasidėjo nuo žymios visuomeninkės Marijos Nemeikšaitės asmeninės iniciatyvos, kiek vėliau įsitraukė ir kiti visuomenininkai bei našlaičių artimieji, taiga nebebuvo galima ignoruoti būtinybės iš tremties grąžinti vienišus vaikus.

Ekspeditoriai Marcelinas Ignatavičius, Petras Monstavičius, Jonas Bulota, Karolis Gerulaitis, Juozas Zakarauskas, Antanina Kuznecova, Vladas Kaikaris, Ona Jakubėnaitė – tik keletas vardų šioje istorijoje. Be jų pastangų našlaičiai nebūtų galėję pasiekti tėvynės. Ekspedicijų metu buvo aplankyti Komijos, Jakutijos, Altajaus, Tomsko ir Uralo regionai. Buvo ir kitų, asmeniškai inicijuotų nelegalių ekspedicijų. Nors jų metu buvo išgelbėta kiek mažiau vaikų, jos ne mažiau svarbios šioje istorijoje.

Teresė Laimutė, Algis, Dainora, Giedrius, Gražina, Almantas, Ligija, Algimantas, Margarita – čia ne vardai ir skaičiai ekspedicijų sąrašuose, o gyvos, stipriai širdį palietusios istorijos. Išgirstì šių našlaičių kelionės į tėvynę ir gyvenimo tremtyje atsiminimai, prisiliesta prie jiems brangių daiktų, kuriuos kaip didžiausią vertybę jie glaudė ilgoje kelionėje tėvynėn. Tai brangiausi likučiai to, kas primindavo ir primena jų jau išėjusius artimuosius. Neliko neaplankytos ir brangių tėviškių vietos. Tai vis dar skaudų liūdesį keliantys namai, tiesa, užgyventi jau kitomis gyvenimo istorijomis, ir dar likęs pats brangiausias lopinėlis, kuriame dar šlama senas ąžuolas, menantis jų kūdikystę.

Vienas iš gyvulinių vagonų, kuriame žmonės buvo tremiami į Sibirą. Utena, 2020.

Traukinio linija Sibire. Iš G. Linkevičiūtės-Giedraitienės asmeninio archyvo.

Teresė Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė

gimusi 1932 – mirusi 2021

Teresė Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė stovi prie tuometės našlaičių prieglaudos Nr. 5, į kurią ji buvo atvežta tik parvykus į tėvynę. Vilnius, 2020.

Didžioji dalis mirusiųjų mano aplinkoje vis dėlto buvo vaikai arba jaunuoliai. Vis dar pamenu vieną mirčių – ji giliai įstrigo man į atmintį. Jurgiui Šalkauskui buvo vos 17 metų, kai jis apsirgo tuberkulioze. Kasdien mes jam nešdavome šviešių pušies šakų. Jų kvapas kiek padėdavo Jurgiui kvėpuoti. Mes, vaikai,

klūpėdavome aplink jo lovą, o jis tik dusdavo ir dusdavo. Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus.

Teresė Laimutė laiko mamos nešiotą kryželį. Šį kryželį ji pasiėmė keliaudama į tėvynę. Vilnius, 2020.

Vienerių metų Aldutės Joanos Raštikytės - generolo Stasio Raštikio, pasitraukusio į Vakarus, ir Marijos Elenos Smetonaitės-Raštikytės dukters laidotuvės. Kamenis prie Obės, Kamenskio r., Altajaus kr. 1941 07 26. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Viena iš paskutiniųjų geležinkelio atkarpų, kuria prieš atvykdami į Vilniaus traukinių stotį keliavo našlaičiai. Vilnius, 2020.

Algimantas Stakėnas

gimęs 1938

Algimantas Stakėnas sėdi jo vaikytės namų vietoje. Sipeliai, Rokiškio rajonas, 2020.

Mano gyvenimas tremtyje buvo labai sunkus. Didžiąją jo dalį mes praleidome žeminėje. Kai mūsų mama žiemą išeidavo dirbti darbų, ji virš žeminės į sniegą įsmeigdavo lazdą, kad grįžusi per pūgą matytų, kur mes. Per dienas su sese mes dainuodavome: „Valgyt, valgyt, norim valgyt…“ O kartais mūsų net po kelias dienas niekas neatkasdavo. Maisto neretai ieškodavome ir jau iškastuose bulvienojuose. Kartais kas nors pamiršdavo vieną kitą bulvę – jos mums būdavo tikras lobis.

Algimantas laiko jo mamos artimiesiems Lietuvoje rašytus laiškus. Sipeliai, Rokiškio rajonas, 2020.

Tremtinės Uršulės Stakėnienės laiškas broliui Lietuvoje. Iš A. Stakėno asmeninio archyvo.

Barnaulas 10 – IV – 46

Mielas Alfonsai!

Jūsų laišką gavau už tai labai dėkoju, kad manęs neužmirštat ir labai dėkoju už prisiųstus 50 rub., kuriuos gavau 6 balandžio mėnesio. Laikraščius gaunu ir vaikams elementorių gavau kur dabar Dalia su Algiu mokynas skaityt ir rašyt.

Kaip rašet kad reikia išimt leidimas vaikams grišti į Lietuva tai tokio leidimo neduoda nes sako vaikai maži ir vieni nevažiuos, aš buvau ne vikdamajam komitete bet pas inkavede nes mes po inkavade nes visus mūsų reikalus jie sprendžia ir jie sako jei atvažiuos tai tada žiuresim kas daryt.

Pas mus jau pavasarys sniego visai mažai bera. Sveikinam mes visi tave su šv. Velykų šventemis ir su pavasariu.

Mūsų namuose jau teveliai abu mire tai nežinia kam teks mūsų trobesiai nes sesuo…

Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė

gimusi 1932

Dainora Tamošiūnaitė-Urbonienė stovi savo buvusiųjų namų sodo vietoje. Raguva, Panevėžio rajonas, 2020.

„60-asis blokas bus mūsų kapinės“, – vis dar pamenu, kaip kažkas pasakė, kai tik ten atvykome. Ir, deja, žmonės buvo teisūs. Prieš persikeldami į kitą bloką 60-ajame palaidojome mano mažylį brolį Arutį. Iki šių dienų aš vis pamenu jo šaltą ranką, kai jis, būdamas vis dar toks mažytis, mus paliko. Nors 60-asis blokas ir buvo toks nelaimingas mūsų šeimai, vis dėlto jį buvo labai sunku palikti. Juk ten liko Aručio kapas, kurio jau nebeaplankysime.

Dainora laiko savo tėčio pasą. Kelionėje namo ji neturėjo nieko, kas grįžtant primintų artimuosius, tik visai neseniai ji per laimingą atsitiktinumą aukcione nupirko trėmimo metu prarastą tėčio pasą. Raguva, Panevėžio rajonas, 2020.

„Belorussky“ stotis, viena paskutiniųjų stotelių pakeliui į tėvynę. Atvirlaiškis iš aukciono sąrašo.

Giedrutis Laucius

gimęs 1935

Giedrius Laucius sėdi šalia medžio, augusio jo buvusių namų vietoje. Kilėviškiai, Anykščių rajonas, 2020.

Vis dar atsimenu savo paskutinę kelionę iki Barnaulo. Aš ir mano sesuo, neradę vietos traukinyje, užsilipome ant vagono stogo. Aš kojelėmis apsikabinau kaminą, o rankomis laikiau sesutę už jos rūbų – taip ir pasiekėme jį. Iš ten buvome saugiai parvežti į tėvynę. Tiesa vos grįžus mūsų laukė naujas išbandymas. Iš tremties su sesute grįžome apsikrėtę maliarija. Ji vos mudviejų nenumarino, kadangi pokario metu buvo praktiškai neįmanoma gauti vaistų nuo jos – chinino. Tačiau, kaip matote, aš vis dar gyvas. Man pasisekė.

Giedrius laiko šalia jo buvusių namų augančio medžio šaką. Iš tremties jis neparsivežė nieko, kas primintų ten žuvusius artimuosius. Kilėviškiai, Anykščių rajonas, 2020.

Tremtinė M. Janiselienė su vaikais (iš kairės); Jonas, Emilija, Aldona ir Algirdas taigoje pjauna medžius, ruošia malkas. RTFSR Irkutsko sritis, Zimos rajonas, Ikonikų kaimas. 1949 m. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo.

Atvirlaiškiai, kuriuos Algimanto Stakėno mama Uršulė siuntė savo broliams. Iš A. Stakėno asmeninio archyvo.

Kam:

Lietuvos TSR
Vilnius
Jasinskio gatvė 6–3
Alfonsui Jakubėnui

Nuo:

Barnaulas, Altajaus regionas
U. Stakėnienė

Kam:

Kazys Jakubėnas
Trakų g. 23
Kaunas

Nuo:
–

Buvusieji 5-ieji Vilniaus našlaičių namai. Dauguma našlaičių, parvežtų iš tremties, buvo čia apgyvendinti, iki kol juos pasiims artimieji. Vilnius, 2021.

Kaimynų vaiko laidotuvės. Vaikelio gedi Pranė Grumadienė, Valentinas Grumadas ir Angelė Grumadaitė. Igarka, Igarkos gorsovetas, Krasnojarsko kr. 1948 07 28. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Gražina Linkevičiūtė-Giedraitienė

gimusi 1931

Gražina Linkevičiūtė-Giedraitienė stovi šalia lauko, kuriame kadaise buvo jų šeimos ūkis. Kalevai, Pakruojo rajonas, 2020.

Man buvo vos 11 metukų, kai mirė mano mama. Vienintelis būdas prasimaitinti mūsų tremties vietoje buvo rinkti žuvis, išmestas žvejybos prieplaukose. Ne visiems pasisekė išgyventi – štai mano 19-metis brolis mirė iš bado. Vėliau manim pradėjo rūpintis kita šeima – tai buvo tikras stebuklas. Kai po dviejų mėnesių kelionės grįžome į tėvynę, ekspedicijos vadovai mus perdavė našlaičių namams. Ten pirmąkart ragavau bulvių ir barščių. Vis dar pamenu, kai našlaičių namų virėjos verkė matydamos mus valgant. Matyt, joms buvo labai liūdnas reginys, o juk mes tą akimirką buvome, rodos, laimingiausi vaikai žemėje.

Gražina Linkevičiūtė-Giedraitienė rankose laiko piešinį, nupieštą jos draugės, gyvenusios kartu tremtyje. Piešinyje – Mys Mastacho vietovės tremtinių kapinės. Kalevai, Pakruojo rajonas, 2020.

Aloyzas Jonas Žitkevičius prie savo „zemliankos“ su šunimis - susisiekimo Šiaurėje pagalbininkais. Tit Arai, Buluno r., Jakutijos ASSR. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Jonas Bijeika

gimęs 1937

Jonas Bijeika stovi savo buvusių namų vietoje. Už nugaros – ąžuolas, jo tėčio pasodintas Jono gimimo proga. Plausgailiai, Kelmės rajonas, 2020.

Beveik dvejus metus iki grįžimo į tėvynę aš praleidau lovoje – judėjau tik vilkdamas kojas. Aš net neturėjau batų. Dėl maisto ir vitaminų trūkumo kojos manes praktiškai neklausė. Tačiau prieš kelionę suėmiau save į rankas – ilgainiui po truputį vėl pradėjau judėti. Nors grįžęs namo pradžioje ir sunkiai vaikščiojau, dabar tai tik tamsus prisiminimas iš mano vaikystės.

Jonas laiko repatriacijos dokumentą, kuris jam, našlaičiui, leido grįžti iš tremties pas artimuosius tėvynėje. Plausgailiai, Kelmės rajonas, 2020.

Atvirukas su Lenino mauzoliejaus atvaizdu. Čia vienas iš pagrindinių objektų, kurį ekspeditoriams buvo nurodyta parodyti vežamiems našlaičiams. Taip jie turėjo susiprasti, kam turėtų būti dėkingi už grąžinimą į tėvynę. Atvirlaiškis iš aukciono sąrašo.

Minos upė pavasarį. Pakrantėse prikrauta rąstų rietuvių, paruoštų plukdymui. Ant rąstų stovi Jurgis Endziulaitis ir Vytautas Kudzevičius. Mina, Partizanskojės r., Krasnojarsko kr. 1950. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Almantas Laužadis

gimęs 1938

Almantas Laužadis stovi savo vaikystės namo sode. Jūžintai, Rokiškio rajonas, 2020.

Mes gyvenome žeminėje kartu su Jasinevičiaus šeima. Vieną naktį aš gerokai išsigandau pamatęs Jasinevičių: jis ėjo atsitrenkdamas tai vienon, tai kiton žeminės sienon. Žinojome, kad jis tikrai negali būti girtas – nebuvo ko valgyti, ką jau kalbėti apie alkoholį. Supratau tik vėliau. Jis griuvinėjo iš sielvarto, kai tądien jo sūnus mirė nuo peršalimo.

Almantas rankose laiko vienintelį atsiminimą iš gyvenimo tremtyje – savo 4-ių pradinių klasių baigimo diplomą. Jūžintai, Rokiškio rajonas, 2020.

Neatpažinti vaikai. Bykovo kyšulys, Buluno r., Jakutijos ASSR. 1950-1958 m. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Pažyma, išduota Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos švietimo ministerijos, leidžianti Algimantui ir Daliai Stakėnams kaip našlaičiams grįžti į tėvynę. Iš A. Stakėno asmeninio archyvo.

Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika
ŠVIETIMO MINSTERIJA

Nr. 4768

Pažymėjimas

Pažymima, kad Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1946 m. gegužės mėn. 4 d. nutarimu 3363 Nr. yra leista grįžti ši Altajaus krašto į Lietuvos Tarybų Soc. Respubliką pas savo gimines šiems našlaičiams.

1. Stakėnui Algiui, Romo 6 metų amžiaus ir
2. Stakėnaitei Daliai, Romo 8 metų amžiaus

Šis pažymėjimas duotas Stakėnams pristatyti atitinkamoms įstaigoms registravimosi reikalu.

Lietuvos TSR Švietimo Ministro Pavaduotojas | J. Šalkauskas |

Ligija Vanagaitė

gimusi 1938

Ligija Vanagaitė stovi miške šalia jos vaikystės namų. Tilvikai, Rokiškio rajonas, 2020.

Iki šių dienų man sunku patikėti – mano tėvas buvo nubaustas ir 5 metams patalpintas į sunkiųjų darbų lagerį šalia Kinijos sienos vos už vieną anekdotą apie Staliną. Dar ir dabar matau, kaip pjudant šunimis jis buvo varomas išvežti. Mano mama tremtyje mirė nuo anginos. Ar galite įsivaizduoti, kokia varginga buvo situacija, jei žmogus galėjo štai taip mirti nuo paprastos anginos.

Ligija rankose laiko žemės nuosavybės dokumentą, priklausiusį jos tėčiui. Tremtyje jis buvo vienas iš labiausiai saugomų jų šeimos daiktų. Tilvikai, Rokiškio rajonas, 2020.

Ligijos Vanagaitės mamos laidotuvės tremtyje. Šalia karsto stovi jos tėtis ir teta. Iš L. Vanagaitės asmeninio archyvo.

Algimantas Jakučionis

gimęs 1938

Algimantas Jakučionis stovi savo buvusių namų kieme. Šiauliai, 2020.

Nepamenu nei savo mamos, nei tėvo. Kai mus ištrėmė į Sibirą, man buvo vos vieneri metukai, o tėtis, atskirtas nuo mūsų, netrukus mirė – dar pakeliui, Rešotų lageriuose. Mano mama, nors ir iki šiol labai sunku patikėti tokia nelaime, buvo nutrenkta žaibo stovinti netoli medžio, kai tremtyje dirbo laukuose. Tą akimirką aš likau visiškas našlaitis.

Algimantas laiko paskutinę relikviją, jam primenančią mamą. Šis kryželis jį lydėjo ir kelionėje namo. Šiauliai, 2020.

Barbora Smetonienė su vaikaitėmis Meilute Marija ir Laimute Julija Raštikytėmis. Jas NKVD veža į Lietuvą, kad dukrelės priviliotų tėvą generolą Stasį Raštikį, tuo metų gyvenusį Vokietijoje. Mergaites išslapstė giminės. „Rūbeliai nupirkti vežimui į Lietuvą, jais pakeisti mūsų skarmalai. Veidukai ir pilvukai ištinę nuo bado.“ Barnaulas, Barnaulo r., Altajaus kr. 1946 m. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro archyvo.

Margarita Smilingytė-Misevičienė

gimusi 1930

Margarita Smilingytė-Misevičienė stovi šalia jos vaikytės namų. Plungė, 2020.

Dažniausiai tremtyje mes, vaikai, avėdavome nunešiotus kalinių batus, kol jie paprasčiausiai nukrisdavo nuo kojų, arba iki šalnų vaikščiodavome tiesiog basi. Kaip vieną brangiausių dalykų iš liūdnos vaikytės tremtyje aš pamenu savo nuosavus batukus. Mūsų barake gyveno senas vienarankis vokietis batsiuvys. Matyt, jam manęs pagailo, tad jis pasiūdino man batus. Savo kelionėje nieko

daugiau taip nebranginau kaip juos. Savo batukų nenusiaudavau net miegodama, kad niekas jų nepavogtų.

Margarita laiko vienintelę nuotrauką, primenančią jai jos tėvus dar laisvoje Lietuvoje. Plungė, 2020.

Ekspeditoriaus Jono Bulotos užrašinė, kurioje jis susižymėdavo našlaičius, kuriuos kartu su Karoliu Gerulaičiu turėjo surinkti iš įvairių Sibiro vietovių. Iš J. Bulotos asmeninio archyvo, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius.

Tremtinių kapinės. Ginkūnai, Šiaulių rajonas, 2020.

Ekspeditoriaus Jono Bulotos dukra klūpi prie savo tėvo kapo. Jonas buvo vienas tų, kurie ryžosi parvežti tremtyje išsibarsčiusius našlaičius. Vilnius, 2020.

Laiškas ekspeditoriui Jonui Bulotai nuo vieno iš vaikų, kurio nepavyko repatrijuoti. Iš J. Bulotos asmeninio archyvo, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius.

Jonai,

Vakar gavom atviruką, o šiandien laišką. Be galo malonu, kad Jūs vistik mūsų nepamirštat. Aišku ruošiantis egzaminams nėra laiko užsiiminėti pašaliniais reikalais, puikiai suprantu, nes ir pati ruošiaus ne vieną kartą. Bet vistik prašau jus neužmiršt tolimą, šaltą Jakutską, o jame mūsų kuklų bučiuką… pilką kačiuką… ir galbūt retkarčiais šeimininkus. Jūs net negalit įsivaizduot, kiek daug džiaugsmo mums suteikia kiekvienas šiltas žodis iš nepasiekiamos, brangios Tėvynės, kuri mums dabar tolimesnė už mėnulį ir žvaigždes. Jūs neįsivaizduojat kiek daug jėgų ir vilties priduoda kiekvienas Jūsų laiškutis! Tad rašykit – tai mūsų maistas, o Jums porą sugaištų minučių.

Jonai, prašau parašyti apie atgarsius. Mama jau sakė turbūt, o aš galiu pakartot, kad apie Jus asmeniškai niekas nieko nekalba. Pirmomis dienomis, kaip ir visuomet, pašnekėjo, paliūdėjo, ką pagyrė, ką papeikė ir labai greit nutilo. Taip pat ir kitoj vietoj viskas tvarkoj. Bet užtai išvažiavimas išties būtų dar likusiems labai liūdnas pasėkmes. Ir nežinau, kuo tas viskas baigsis, o be asmeniško dokumento negalima judintis iš vietos. Pas mane viskas tvarkoj – 26 metų gyvenimo, o su mana blogiau. Nuotaika baisi. Vilties jokios. Visą laiką svajojau apie Jūsų atvažiavimą, bet iš paskutinio laiško matyt, kad galimybių labai mažai ir nutariau geriau nesitikėt, nes paskiau teks karčiai apsivilt. O mūsų gyvenime tai…

Mys Bykovo pakrantės tremtinių kapinės. Vis dar gyvi tremtinių atsiminimai apie per stiprias audras išplautus kapinių kryžius ir kapus. Iš G. Linkevičiūtės-Giedraitienės asmeninio archyvo.

Stalino statula, našlaičių grįžimo į tėvynę metu stovėjusi prie Vilniaus geležinkelio stoties. Ši statula buvo pirmas dalykas, kurį šie vaikai išvysdavo vos tik išėję iš stoties. Grūtas, Druskininkų rajonas, 2021.

Sovietų sąjungos gynybos ministerijos oficialusis laikraštis „Raudonoji žvaigždė“ (Krasnaya Zvezda) 1953-iųjų metų kovo 8 dieną praneša apie Stalino mirtį. Šis įvykis pažymi trėmimų į Sibirą pabaigą. Iš autoriaus asmeninio archyvo.

Ištvėrėme. Išlikome.

Tremtinių dainą „Rudens vėjas“ dainuoja Jaunutis Margelis iš Ašašninkų kaimo.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.